Ekstranetas | Virtuali mokymosi aplinka

Šiaulių profesinio rengimo centras
Juridinių asmenų registras
Kodas 300039668

Gardino g. 4, LT-78231 Šiauliai
Tel. (8 41) 55 25 89
Faks. (8 41) 39 01 72
El. paštas info@sprc.lt


pirkimai.gif
DARBDAVIAMS.gif
SUAUGUSIUJU MOKYMAS.gif
PASLAUGOS.gif




TARPTAUTINIS MOBILUMAS PROFESINIAM TOBULĖJIMUI IR VERSLUMO SKATINIMUI
2015-1-LT01-KA102-013139

Dotacijos gavėjas: Šiaulių profesinio rengimo centras

Projekto tikslai:
- Skatinti meistriškumą pirminio ir tęstinio profesinio mokymo srityje, kokybę ir aktualumą, didinti mokinių mokymosi motyvaciją, tobulinti jų praktinius profesinius įgūdžius per tarptautinį mobilumą, praktinį mokymąsi tarpkultūrinėje aplinkoje, ugdant gebėjimus darbui.
- Skatinti novatoriškumą, kūrybingumą ir verslumą, sudarant galimybes dirbti užsienio verslo aplinkoje, skatinant veržlumą, iniciatyvą, kūrybingumą, atsakingumą ir veiklumą.
- Gerinti užsienio kalbos kompetencijas.

Biudžetas: 74.476 EUR

Projektas finansuojamas remiant Europos Komisijai.

Projekto eiga:
2015 m. spalio 31 d. – lapkričio 21 d. – stažuotė Portugalijoje.
2015 m. spalio 31 d. – lapkričio 21 d. – stažuotė Vokietijoje.
2016 m. vasario 14 d. – kovo 6 d. – stažuotė Italijoje.
2016 m. vasario 28 d. – kovo 19 d. – stažuotė Airijoje.
2016 m. gegužės 1 d. – gegužės 21 d. – stažuotė Ispanijoje.
2016 m. gegužės 8 d. – gegužės 28 d. – stažuotė Anglijoje.

Dalyvių įspūdžiai:

Airidas Inda, projekto dalyvis - virėjo specialybės mokinys
"Šeši Prekybos ir verslo skyriaus mokiniai spalio 31 d. – lapkričio 21 d. vyko į stažuotę Portugalijoje. Trijų savaičių trukmės stažuotė vyko Portugalijoje, Bragos mieste. Tai seniausias miestas Portugalijoje, stebinantis bažnyčių, fontanų ir senos architektūros pastatų gausa. Didžioji dalis gatvių ir šaligatvių išgrįsta akmenimis. Miestas yra slėnyje, jį supa kalnai, o pažvelgus į kiekvieno kalno viršūnę galima išvysti tai bažnyčią, tai kokią šventyklą.
Gyvenome trijų žvaigždučių viešbutyje, esančiame pačiame centre. Iki darbo pėsčiomis buvo apie 2 kilometrus. Nors ir rudens pabaiga, bet oras mus džiugino, nes beveik visą laiką buvo apie 25 laipsnius šilumos. Kadangi iki vandenyno buvo apie 45 kilometrus, gavome progą jame išsimaudyti. Vanduo buvo šiltesnis negu Baltijos jūroje vasarą. Labai patiko žmonių reakcijos, kai mes braidėme ir maudėmės vandenyje, o vietiniai žmonės vaikščiojo su striukėmis ir žiūrėjo į mus, kaip į bepročius. Savaitgaliais mus priėmusi kompanija veždavo į ekskursijas. Teko aplankyti kalnus, esančius aplink miestą, šventyklas kalno viršūnėje, didžiulius rankų darbo sodus. Teko pabūti Lisabonoje, Portugalijos sostinėje, esančioje prie pat vandenyno.
Darbo grafikas buvo labai geras. Per parą dirbdavome tik šešias valandas. Ateidavome į darbą 11 valandą ir pradėdavome ruošti pietus, kuriuos valgydavo mūsų darbo kolektyvas apie 12 valandą. Portugalams pavalgyti pietus ir vakarienę – šventas reikalas. Pavalgę pietus jau gamindavome užsakymus. Kartais žmonių būdavo daug, kartais nei vieno. Viskas priklausydavo nuo oro: jeigu lauke apsiniaukę - žmonių mažai, o jei saulėta ir šilta – lankytojų daug. Tad ryte, keliaudami į darbą, jau žinodavome, kiek krūvio turėsim tą dieną. Darbą baigdavome apie 14 valandą, keliaudavome į viešbutį pailsėti ir vėl grįždavome apie 19 valandą. Vakarinis darbas taip pat trukdavo tris valandas. Pirmiausia susėsdavome prie stalo, pavakarieniaudavome (vakarienę gamindavo portugalai) ir tik tada eidavome dirbti. Kadangi meniu buvo keičiamas kiekvieną savaitę, teko gaminti įvairių patiekalų. Man ir mano kolegai Gustinui labai pasisekė: nuo pirmų stažuotės dienų mes nesėdėjome prie bulvių skutimo, o iš karto gaminome patiekalus. Nors visi patiekalai atrodė labai paprasti, bet buvo pasakiško skonio ir gražiai serviruojami. Gavome net profesionalo, jauno virtuvės šefo pamokų, kaip išskrosti žuvį, kad joje nebeliktų kaulų, parodė, kaip sūdyti ir išrūkyti anties krūtinėlę namų sąlygomis. Sužinojome gudrybių, kaip išgauti unikalų skonį iš paprastų maisto produktų.
Pradžioje pasiūlymas vykti į stažuotę Portugalijoje manęs nesužavėjo. Įkalbėtas auklėtojos, vis dėlto sutikau tokiai kelionei. Įgijęs daug patirties, pasisėmęs naujų idėjų, gavęs profesionalų patarimų, dabar labai džiaugiuosi, kad išvažiavau į stažuotę. Labai norėčiau vykti išbandyti kitų šalių virtuvių".

Gustinas Alubickas, projekto dalyvis - virėjo specialybės mokinys
"Atvykimas. Viskas prasidėjo lapkričio pirmąją dieną, nusileidus viename iš didžiausių Portugalijos miestų - Porto. Nusileidimas buvo ne pats sklandžiausias, bet puikiai pažadino po ilgos kelionės. Mus pasitiko vienas iš „Braga Mobility“ atstovų. Sutikimas buvo malonus ir paliko gerą įspūdį. Kartu su latvių grupe važiavome į Bragą – miestą, kuris kažkodėl tapo labai artimas širdžiai, galbūt todėl, kad jo dydis, gyventojų skaičius panašus į Šiaulių. Įsikūrę viešbutyje nieko nelaukėme ir išėjome susipažinti su miestu. Kadangi buvome alkani, mūsų misija buvo susirasti vietą, kur pavalgyti. Užėjome į vietinių mėgiamą restoranėlį, užsisakėme maisto ir skaniai pavalgėme – tai buvo pirmoji pažintis su vietine kultūra.
Pirmoji darbo diena ir susipažinimas su kolegomis. Rytą iš viešbučio mus pasiėmė Filipas, vaikinas, kuris iš pradžių atrodė ganėtinai griežtas, tačiau kiek pabendravę supratome, kad jis tiesiog jaudinasi, nes niekad anksčiau nėra dirbęs su lietuvių grupe. Kadangi mūsų buvo 6, tai mus vieną po kito pristatė į mūsų darbo vietas. Pagaliau atėjo mano ir mano kolegos Airido eilė. „Casa de Pasto das Carvalheiras“ dabar sukelia nostalgiškus prisiminimus, tačiau tada tai atrodė nepažįstama ir keista teritorija. Kokie puikūs žmonės ten dirba, supratome iškart. Mus pirmą kartą sutiko Henrike, restorano šefas. Apsiginklavę lietuvišku šokoladu ir lietuviška receptų knyga, mes pirmą kartą žengėme į virtuvę, kur susipažinome su Ze, kitu šefu, kuris puikiai kalbėjo angliškai. Nieko nelaukę šokome į darbinę aprangą ir kibome į darbus. Vykdami į stažuotę buvome nusitekę skusti bulves ar plauti indus, tačiau jau pirmą dieną gavau nurodymą: „Paimk gabalą tuno, darysime filė“. Buvau kiek išsigandęs, bet noras mokytis įveikė baimę. Drąsino šefo žodžiai: „Nebijok klysti, nes tik klysdamas išmoksi daryti viską teisingai“. Supratau, kad tai, kas manęs laukia, bus geriausia patirtis mano gyvenime.
Į darbą! Buvome supažindinti su gan keistomis darbo valandomis (nuo 11 val. iki 14 val. ir nuo 19 val. iki 22 val.). Kiekvieną rytą ir vakarą mus iš viešbučio pasiimdavo vienas iš „Braga Mobility“ atstovų. Kaskart mus pasitikdavo karštu patiekalu. Pirmą rimtą darbo dieną susipažinome su kitu šefu Nelsonu. Jis – emigrantas iš Angolos. Nelsonas beveik nemokėjo anglų kalbos ir į mus iš pradžių žiūrėjo skeptiškai. Tačiau pradėję bendrauti netrukus susibičiuliavome. Pradėjome dirbti su maistu. Nustebino produktų kokybė ir šviežumas. Tunas, karališkos krevetės, jautiena, kiauliena ir dar didelė galybė jūros ir vandenyno gėrybių paliko didžiulį įspūdį. Darbas ėjo sklandžiai, virtuves šefai jau pirmą dieną pastebėjo mūsų gerą pasiruošimą, greitą darbą ir pradėjo į mus žiūrėti, kaip į sau lygiaverčius. Buvo sunku, nemeluosiu, buvo velniškai sunku: didelis užsakymų kiekis, nematyti patiekalai sukėlė nemažai streso. Tačiau viską įveikėme, už tai esu dėkingas mūsų mokyklos profesijos mokytojoms, kurios mus taip puikiai paruošė. Darbovietė man paliko geriausius įspūdžius, kuriuos prisiminsiu visą gyvenimą.
Keliaujame. Ne paslaptis, kad Portugalija labai graži, šilta šalis. Malonu, kad laiką leidome ne vien Bragoje, bet keliavome ir į šalies sostinę Lisaboną, savo vaizdais pribloškiantį Viano do Castelo ir į vieną iš seniausiu pasaulio miestų – Porto. Didžiausią įspūdį padarė Porto. Priešingai nei Lisabona, tai daugiau vietinių kultūros persunktas miestas. Nors pėstute nukeliavome apie 20 km, tikrai kojų nebuvo gaila. Pribloškė nuostabi senovinė architektūra, žmonių nuoširdumas. Apsilankėme vyno degustacijoje, klausėmės liaudies muzikos „fado“ – išvertus tai reiškia iš širdies.
Atsisveikinimas... Lapkričio 21-a diena - tai diena, kai kėlėmės anksti rytą ir krovėmės lagaminus. Buvo sunku suvokti, kad tai mūsų nuotykio pabaiga. Atrodo, kad praėjo vos kelios dienos. Tik kalendorius įtikino, kokia buvo diena. Su didele nostalgija ir liūdesiu įsėdome į lėktuvą ir atsisveikinome su šia nuostabia šalimi".

       

Lukas Jakovlevas, projekto dalyvis - automobilių mechaniko specialybės mokinys
„Man labai patiko stažuotė Vokietijoje. Tai buvo mano pirmoji tokia kelionė į šalį, kuri nėra arti Lietuvos. Mano atsiliepimai apie Vokietiją ir jos gyventojus yra tik teigiami. Žmonės mandagūs, paslaugūs ir pan. Gyvenimo sąlygos buvo geros. Darbe buvo įdomu dirbti su pažangesnėmis darbo priemonėmis nei mokykloje. Praktika Vokietijos servise man padėjo susiformuoti vaizdą, ko galiu tikėtis dirbdamas servise Lietuvoje bei padėjo gilinti žinias automechanikos srityje. Aš džiaugiuosi gavęs galimybę ne tik gilinti žinias, susijusias su mano profesija, bet ir lavinti anglų kalbos įgūdžius“.

Nerijus Laurinavičius, projekto dalyvis - automobilių mechaniko specialybės mokinys
„Buvo smagu, kad kai tik atkeliavome į Vokietiją, mus šiltai pasitiko Berlink atstovai, smulkiai mums paaiškino apie gyvenimo sąlygas ir darbą. Kai įsikūrėme, sekančią dieną vykome pildyti dokumentų, išklausyti instruktažų ir atlikti kitų formalumų, po to mūsų koordinatore Teresa aprodė įžymiausias Berlyno vietas, patarė kur nuvykti, ką pamatyti.
Pirmoji savaitė buvo sunkoka, nes reikėjo išmokti naudotis metro linijomis, susigaudyti, kuris autobusas yra reikalingas kelionei į darbą. Buvome porą kartų įsėdę ne į tą metro, tačiau susigaudyti tikrai nėra sunku, nes kiekvienas vagonas turi kelis žemėlapius su visais maršrutais. Aplankėme ir miestą, kuris yra labai didelis ir gražus, tačiau ne toks tvarkingas kaip daugelis mano.
Servisai Vokietijoje nuo Lietuviškų skiriasi nedaug, įranga tokia pat, sąlygos taip pat. Pagrindinis skirtumas tas, kad ten niekas neskuba, viskas vyksta gerokai lėčiau nei pas mus. Buvo įdomu ir keista matyti, kaip dėl vienos detalės gedimo keičiamas visas važiuokles, sankabos, greičių dėžės komplektas. Taip pat įdomiai pasirodė, kad Vokietijoje daugelis servisų sandėliuoja padangas po sezoninio keitimo, ko Lietuvoje beveik nebūna. Kelionė buvo tikrai įdomi ir naudinga, daug išmokau tiek apie mašinas, tiek apie Vokietiją, jos kultūrą“.

Robertas Dičklapis, projekto dalyvis - automobilių mechaniko specialybės mokinys
„Vokietijoje man labai patiko, gyvenimo sąlygos buvo labai geros. Apgyvendinimo vietoje buvo puiki šeimininkė, kuri labai gerai kalbėjo angliškai, domėjosi mūsų kultūra, mūsų šalimi.
Darbas buvo labai įdomus. Ypač draugiški kolegos viską paaiškindavo, jei ko nesuprasdavom. Šiaip dirbom labai linksmam kolektyve, kurio nariai buvo mėgstantys papokštauti. Dirbome su automobiliais, mus visuomet pagirdavo, kai užduotis atlikdavome greitai ir gerai“.

   

Samanta Pukinskytė, projekto dalyvė - kirpėjo specialybės mokinė.
„Neseniai aš ir dar penki Buitinių paslaugų skyriaus kirpėjo specialybės mokiniai grįžome iš stažuotės Airijoje. Nuo pat tos dienos, kuomet man paskambino ir pranešė, jog esu atrinkta dalyvauti Erasmus + programoje, su nekantrumu laukiau dienos, kuomet išvyksime. Ir ne veltui – tos trys savaitės buvo pilnos ne tik specialybės, bet ir gyvenimo pamokų, linksmų bei keistų įvykių o draugiškų bei šiltų žmonių. Pastarųjų sutikome be galo daug, bendraudami įtvirtinome anglu kalbos įgūdžius, ypač susibendravome su studentais iš Vokietijos, dalyvaujančiais toje pačioje programoje St. Johns koledže. Vieną gražią savaitgalio diena kartu su jų grupe nutarėme patraukti į kurortinį miestelį netoliese – Kinsale. Kaip šiandien pamenu – miegame, ilsimės ir staiga gauname žinutę iš vokiečių, kad vykstame autobusu patyrinėti Airijos, nors nei kur, nei ką tiksliai veiksime, nežinojom, tačiau susipakavę gerą nuotaiką patraukėme autobusų stoties link. Nusipirkome bilietus, atvažiavome ir išlipę net nežinojome kur eiti. Pamenu apėjome ratą apie prekyviečių centrą, įsigijome suvenyrų, patyrinėjome architektūrą, sustojome ir pasimetėme – ką toliau veikti? Diduma Vokietukų nusprendė nerimą numalšinti maistu šalia buvusioje „Fish and Chips“ kavinukėje, o mes su likusiais bandėme išsiaiškinti ką dabar darysime. Po valandos laiko, išsiklausinėję aplinkinių, supratome, jog mums reikia keliauti į toliuose regimą kalną, ant kurio pūpsojo pilis. Kopėme gal pusantros valandos į kalną, o finišo juostoje sulaukėme siurprizo – pilis nedirbo. Tačiau pernelyg nenusivylėme – vaizdas aplink tikrai buvo vertas įdėtų pastangų : jūra, uolos, pavasarinė žolytė, įvairiaspalvės gėlės, gaivus vėjelis ir šalia didžiulė senovinė pilis – tikras rojaus kampelis. Apsisukę keliauti atgal netikėtai sutikome ir čia pat gyvenančių lietuvių, kurie mums mielai papasakojo įdomių istorijų bei ką Airijoje vertėtų aplankyti. Grįžome vakarop labai pavargę, tačiau pilni neišdildomų įspūdžių. O čia tik viena diena iš visų trijų savaičių!“.

   
 

 

Erasmus+ programą Lietuvoje administruoja Švietimo mainų paramos fondas ir finansuoja Europos Komisija. Pristatoma informacija atspindi tik autorių požiūrį, todėl Komisija negali būti laikoma atsakinga už bet kokį jame pateikiamos informacijos naudojimą.

 

 

 

lama_bpo_baneris.jpg
vet mobility.JPG
OpenProf.jpg
svajoniu_profesija.gif
geriausi.jpg
OPA-baneris.jpg
video_parastes.gif
Centro laikraštis
laikrastis-mes_.gif